Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-10-19 |
Klaipėdos Biržos tiltas – tikras „podiumas“ po atviru dangumi, nes čia jau aštuntus metus kiekvieną dieną būna fotoaparatu apsiginklavęs Andrius Vengalis.
Profesionalus fotografas, kurio darbo pro akis nepraleido ir žymus keliautojas Orijus Gasanovas, pasidalino mintimis apie platformą „Klaipėdos miesto mada“, gatvės fotografo darbą, gyvenimo prasmę ir tikslus.
Klaipėdos miesto žmogus, platformos „Klaipėdos miesto mada” įkūrėjas. Jaučiuosi, jog būnu mieste tada, kada reikia, ateinu fotografuoti į specialią vietą nespecialiu laiku, pagautas kažkokio jausmo ir noro ten būti.
Labai daug metų užsiimu akrobatika, sportu, kuris gali pakelti tavo savivertę. Būtent tada atradau filmavimą ir fotografavimą, nes bandžiau vizualiai ir socialiai pakelti savo savivertę. Aš tiesiog bandžiau save nufotografuoti arba nufilmuoti kuo gražiau, kad socialinėje erdvėje atrodyčiau galbūt „kietesnis”. Šio įgūdžio išlavinimas tapo privalumu, kurio kiti, pamatę mano nuotraukas, irgi užsinorėdavo. Palaipsniui tai pavirto darbu.
Viduje turbūt aš pats norėjau būti žvaigždė, būti fotografuojamas, tačiau gavosi taip, kad pradėjau kitus daryti žvaigždėmis. Žinoma, ir pats tapau svarbesnis bandydamas padėti kitiems. Sugebėjau savo svajonę susieti su visu miestu.
Negalvojau, kad tai gali būti darbas. Pirmoje vietoje buvo noras pakelti savo savivertę ir daugiau nieko. Vėliau supratau, jog man puikiai sekasi ne tik fotografuoti žmogų, bet ir padėti kitam tapti tuo, kuo jis nori būti. Fotografija tampa kaip manipuliacija pasiekti kažkokį tikslą. Darbu to nelaikiau, nes daugelį metų ir pinigų iš to negavau.
Su sportu turbūt tikrai ne, nes sportas yra tiesiog būtinas gyvenime. Dažnai intuityviai ir išsirenkame kažkokį sportą, kuris mums yra patogus. Aš akrobatiką pasirinkau sąmoningai, nes esu kūrybingas, nuolat norintis išsireikšti, pasirodyti, gal net šokiruoti žmogų. Apskritai, tai pats fotografavimas nėra tas dalykas, kurį aš noriu veikti gyvenime, pagrindinis mano tikslas – padėti kitiems išsilaisvinti, patikėti savimi. Tuo ir užsiimčiau, jeigu ne per fotografiją, tai kažkaip kitaip.
2016 metais, kaip ir bet kurią kitą dieną, sėdėjau „Caffeine” kavinėje prie Biržos tilto. Sėdėjau su draugais prie didžiulio apskrito stalo ir pajaučiau, jog kasdien vis atsitraukiu nuo to stalo ir tiesiog išeinu ne dėl to, nes man ten nepatiko, bet dėl to, kad šis pasišnekučiavimas man turėjo neužtektinai vertės. Jaučiau, jog turiu didesnį potencialą ir noriu sukurti vertę platesnei visuomenės daliai. Prisiminiau, jog esu fotografas. Pagalvojau – „Reikia fotkinti žmones”. Išėjau į lauką ir tada supratau, kodėl aš visąlaik taip žiūrėdavau į tuos žmones.
Tikrai ne. Galiu pripažinti, kad pirmas fotoaparato atsukimas į žmogų viešoje erdvėje buvo baisus ir man, ir žmogui, buvo daug neatsakytų klausimų: „Kam? Kodėl? Kodėl tu fotografuoji?” Praėjus aštuoniems metams visiems akivaizdu, kodėl aš fotografuoju. Bet ši sėkmė nebuvo atsitiktinė, joje yra daug įdirbio, ją aš susikūriau. Aš kiekvieną dieną prieidavau prie 10-15 žmonių ir iš jų „Facebook” anketos sukviesdavau visus to žmogaus draugus pasekti mano puslapį. Aš mėgstu bendrauti su žmonėmis ir tai padėjo puslapiui sparčiai augti.
Mane daug žmonių kritikuoja, jog fotografuoju tik vienoje vietoje, nes Klaipėdoje yra daug gražių vietų. Aš visąlaik kviečiu juos jas užimti, bet pabandę jie supranta, jog tai nėra taip lengva. Tai yra rezultatas sunkaus darbo ir kitas, nuėjęs į naują vietą, natūraliai negali pasiekti greitos sėkmės ir jam nusvyra rankos, nes jiems yra keista, o aš tą keistumo jausmą jau išgyvenau.
Nemažai dirbu su modeliais, kita niša yra darbas su įmonėmis. Gatvėje fotografuodamas aš nežiūriu į kokybę, aš galvoju apie esmę, apie tai, ką noriu perteikti. O savo darbe aš žiūriu į profesionalumą, tai yra – švaresniu objektyvu. Savo puslapyje susilaukiu kritikos iš kitų fotografų dėl fotografavimo subtilybių, tačiau tai yra ne apie profesionalumą, čia slypi idėja priliesti žmogų, leisti jam būti pastebėtam. Profesionalumas yra rodomas fotografų asmeniniuose puslapiuose, ką aš ir darau. Bet iš tikro šioje srityje viskas turėtų suktis aplink esmę, žmonės perka idėją, profesionalumas yra tik tai, kas skiria paprastą žmogų nuo fotografo, kaip amatininko, tačiau tai nereiškia, jog paprastas žmogus negali atlikti geresnio kadro. Ne viskas yra kokybė. Kiek ironiška, jog prieš 10 metų aš fotografavau geriau, techniškiau.
Be abejo, matydamas madingus žmones esi priverstas pasitempti. Negaliu sakyti, jog esu labai madingas, bet bet kokiu atveju vienu kampučiu privalai stebėti ir kažką perimti. Natūraliai išeina, jog turi pritapti.
Net nežinau, ar tai buvo sąmoningai pasirinkta, aš pajaučiau tą vietą. Dabar ta vieta galiu manipuliuoti ir bruzdesį kurti dar didesnį, užtenka socialinėje erdvėje tik pasidalinti, jog esu mieste.
Kartais ją ir pakeičiu. Nesulaukiu žmonių pastabų, jog kažkas pasikeitė, iš esmės, ką žmonėms suteikiu, jie tą ir priima, nesvarbu kur.
Negalėčiau atsakyti. Pasąmonė teigia, jog pasirenku aksesuarus ir detales, kaip skrybėlė, ryški suknelė, lagaminas, dideli batai ar šunys, tačiau vidus sako, jog tai yra emocija. Emocija pasako viską apie žmogų, netgi jo eisena, veido mimika, rankų mostai išduoda jį.
Negaliu atsakyti, nes yra ir taip, ir taip. Esu matęs, kaip žmonės, pamatę mane iš toli, apsisuko ir nuėjo kita kryptim. Man pačiam keista, nes esu paprastas žmogus – man užtenka menkiausio ženklo, parodančio, jog žmogus nenori būti įamžintas, ir aš to nedarysiu. Aš esu šiltas žmogus, su manimi gali komunikuoti.
Yra buvę, bet tai dažniausiai tokie verbalūs konfliktai, kur visaip išvadina ir viskas, tuo ir pasibaigia. Buvo priėjęs vieną kartą žmogus ir sakęs, jog man policiją iškvies. Sakiau „gerai, kviesk, aš stoviu čia kiekvieną dieną, nereiks net ieškoti” ir tiek. Nesu piktybiškas, jeigu manęs paprašo, ištrinu nuotraukas, konfliktų nekeliu, nesidalinu jokiais stipriai kompromituojančiais kadrais, kas galėtų gal ir įžeisti. Tačiau ir mano kantrybė nėra auksinė, kartais tikrai norisi pakompromituoti. Pavyzdžiui, gatvės fotografas Vincas Alesius ir yra populiarus dėl visuomenei kompromituojančiom nuotraukom siunčiamos žinutės.
Kas yra viešoje erdvėje, nėra apsaugotas nuo kameros, dėl to tai nėra nusikaltimas. Yra toks dalykas, kaip duomenų apsauga, apie kurį nesu per daug domėjęsis, nes aš bandau skleisti grožį, tačiau įstatymai ne visąlaik yra teisingi, kartais neatitinka realybės. Vėlgi, jeigu žmogus nenori, aš stengiuosi kuo skubiau panaikinti fotografiją. Siekiu tik gėrio. Stengiuosi pabrėžti tokius dalykus, kurie gali atspindėti žmonių tobulėjimą.
Faktas, Vytautai 🗣️🗣️🗣️🗣️
Kad tamstai sunkiai sekasi perteikti Miesto madas .Skrmalius ir jaunimeli su nutysusiom kelnėm fotkina,toks jausmas ,kad Kalipėdoje gyvena tik banglai ,jokios elegancijos ,jokios klasikos nerasta
Kokios geros nuomonės apie save žmogus ….Nuotraukos labai nevykusios ,ir kas jam suteikė teise pavadinti Klaipėdos gatvės mada ? Fotografuoja nusmukusias kelnes ir viešina kaip mada.Lai kalba už save ,kad yra be skonio nabagas ,o ne už visa miesta
Tu pats esi nabagas. Taškas.
Aš norėčiau, kad mane nufotografuotų, man patinka tokios nuotraukos. Smagu, kad suteikia tas momentas džiaugsmo, laimės. Juk mūsų gyvenimas vienaip ar kitaip yra fotografija. Šaunuolis, suteikite savo gražiomis nuotraukomis žmonėms laimės nors keletą minučių.