Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-12-11 |
Tęsiame ciklą straipsnių apie skirtingas to pačio įvykio – 1923 metų Klaipėdos sukilimo (Klaipėdos krašto išvadavimo) – viešinamas koncepcijas.
Nuo senų laikų iki šiandien yra taip, kad kiekviena tautinė, socialinė ar religinė grupė tapatina save su ilgus metus formuotais įsitikinimais. Mažosios Lietuvos gyventojai savo krašto istoriją pradėdavo nuo Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordino užkariavimų ir palaipsninio tautos naikinimo – asimiliacijos. XX a. svarbiausią įvykį vadino Klaipėdos krašto atvadavimu. Užkariautojai kūrė naratyvą apie civilizaciją, ekonominio gerbūvio diegimą Prūsų Lietuvoje. Apie lietuvių užimtą Klaipėdos kraštą.
Ar kas nors pasikeitė? Niekas. Kaip kariavome daug metų informacinį karą, taip jį ir tęsiame. Informacinio karo pasekmė yra klaidinantis įrašas, kuris puikuojasi ant Erdmono Simonaičio paminklinės lentos (Žvejų g. 2). Atseit, E. Simonaitis yra prijungimo prie Lietuvos akcijos vadovas.
Liūdna, bet šio informacinio karo kareivis yra ir istorikas Vygantas Vareikis. Jis str. „Prieš šimtą metų…“ pradeda teiginiu: „Šiemet buvo paminėtas Klaipėdos krašto prijungimo, kurį tiksliau būtų vadinti Klaipėdos krašto užėmimu, prie Lietuvos šimto metų jubiliejus.“ Ponas V. Vareiki, lietuviai neužėmė lietuviškų žemių Klaipėdos krašte, bet jas atvadavo (išvadavo) iš užkariautojų (vokiečių ir prancūzų).
Remdamasis abejotino turinio laišku ir siekdamas juo pagrįsti teiginį apie Klaipėdos krašto užėmimą bei kad tokia iniciatyva atėjo iš Kauno, V. Vareikis pateikia tiesos neatitinkantį teiginį, kad „1922 metų pradžioje Lietuvos atstovas Klaipėdoje kunigas ir rašytojas Jonas Žilius pirmasis iškėlė mintį užimti Klaipėdą Lietuvos šaulių sąjungos pajėgomis“. Vareikiui pritaria jo kolega Vasilijus Safronovas, kuris str. „Drąsiai stojęs ant sukilimo „Špico“ II“ teigia, esą „būtent E. Simonaitis, labai anksti įtrauktas į Klaipėdos krašto karinės operacijos parengiamuosius veiksmus…“
Vytautas Šilas teigia, kad Klaipėdos sukilimo iniciatorius buvo Erdmonas Simonaitis. Jam priklauso idėja ginklu atsiimti iš prancūzų Klaipėdą. Ne Kauno valdžia įtraukė E. Simonaitį į Klaipėdos krašto karinės operacijos parengiamuosius veiksmus. Atvirkščiai, būtent jis Lietuvos valdžiai įrodinėjo, jog reikia jėga atsiimti iš okupantų Klaipėdą.
Nuo 1920 m. sausio 10 d., kai prancūzų kareiviai, vadovaujami karinio gubernatoriaus generolo Odry, atsikraustė į Klaipėdos kraštą, E. Simonaitis stojo į kovą su karine prancūzų administracija. Jam teko įrodinėti, jog šio krašto daugumą sudaro lietuviai, o Klaipėdos miesto valdymo organe – Direktorijoje – nėra nei vieno lietuvio. Po ilgų derybų buvo prieitas sprendimas, kad Direktorijos narių skaičius pakeliamas iki 9 ir skiriami du nauji nariai. Mažlietuviai pasiekė pergalę, ir tokiu būdu į Klaipėdos krašto valdymo instituciją – Direktoriją – pateko lietuvis E. Simonaitis.
E. Simonaitis savo prisiminimuose rašo, kad jam dirbant Direktorijoje „ pavyko daug mūsų naudai nuveikti“. Tarp visų jo atliktų darbų, vieną smulkiai aprašo Jonas Vanagaitis almanache „Kovos keliais“.
Labai garbingas lietuvis Jonas Žilius per I pasaulinį karą apsigyveno JAV. Ten būdamas jis ėmėsi inciatyvos Lietuvai šelpti, jai gelbėti ir ją vaduoti. Amerikos lietuvių aukomis rėmė lietuvių spaudą, šelpė tremtinius ir karo pabėgėlius Rusijoje, gelbėjo Mažosios Lietuvos gyventojus, ištremtus anapus Volgos bei vedė plačią Lietuvos vadavimo propagandą Europoje ir Amerikoje. Nepriklausomybę Lietuvai paskelbus, jis sugrįžo į tėvynę, tačiau nutarė nedalyvauti politiniame gyvenime, o ramiai gyventi šalia Baltijos jūros. Jis 1921 m. atvyko į Klaipėdą, nusižiūrėjo namą Smiltynėje. J. Žilius kreipėsi į Direktoriją bei Prefektūrą, kad jam leistų nusipirkti gyvenamąjį namą. Minėtos institucijos atsakė, kad užsieniečiams draudžiama įsigyti nekilnojamo turto. J. Žilius turįs per 24 val. išvykti iš Klaipėdos. Jis jau buvo įmokėjęs pinigus ir jie galėjo prapulti. Tada E. Simonaitis, kaip Direktorijos narys, bei kiti lietuviai stojo ginti J. Žiliaus teises. Jie įrodė, jog lenkams ir kitiems nėra jokių sąlygų įsigyti nekilnojamą turtą, tai ir lietuviams tokių reikalavimų negalima kelti. J. Žiliui leido apsigyventi Klaipėdoje.
Šis incidentas parodė, jog Klaipėdos krašte lietuvių teises yra pažeidinėjamos. Jas reikia apsaugoti ir tai geriausiai gali Klaipėdoje įkurta Lietuvos atstovybė. Mažlietuviai kreipėsi į Kauno valdžią su tokiu prašymu ir nurodė, jog į tokią pareigybę būtų paskirtas J. Žilius.
E. Simonaitis, spręsdamas J. Žiliaus apgyvendinimo problemą, suprato, kad šis lietuvis yra tinkamiausias žmogus rengiant krašto atvadavimą. Juk jis ne iš pasakojimų, bet realiai pamatė, kokia padėtis yra Klaipėdos krašte, kaip lietuviai buvo neprileidžiami prie valdžios, pažeidinėjamos jų teises. Reikia konstatuoti, kad Kauno valdžia nelabai suprato, kokia yra tikroji mažlietuvių situacija. Klaipėdos krašte. E. Simonaitis savo atsiminimuose rašė: „Mūsų vyriausybė anais laikais nieko nenorėjo žinoti apie atvadavimą, kadangi ji netikėjo, kad jis pasiseks“.
J. Žiliaus ir E. Simonaičio tandemas kėlė pavojų freištatininkų tikslams.
Martynas Vainorius str. „Lietuvos siekis gauti Klaipėdą: pirmasis konkretus planas“ pateikia dar vieną faktą, kuris patvirtina, jog atvadavimo iniciatorius buvo iš Mažosios Lietuvos, o ne iš Didžiosios Lietuvos. M. Vainorius rašo, jog 1922 m. sausio 16 d. V. Žilius siuntė tokio turinio pranešimą į Kauną, „kad į prancūzų rankas pateko prieš pusantrų metų tuometiniam užsienio reikalų ministrui Juozui Purickiui Erdmono Simonaičio rašytas laiškas, kuriame jis „buk, tarp kit-ko patardamas, kad lietuviams priderėtų iega užimti Klaipėdą“.
Tiesa, tame pačiame straipsnyje rašoma, kad J. Žilius, tapęs Lietuvos atstovu, ima nepasitikėti E. Simonaičiu. Atseit, E. Simonaitis sausio 15-ąją vykusio „projektuojamosios partijos vadų” susirinkime agitavo už freštaatą (o taip nebuvo!). Kas tai per partija? Apie ją J. Vanagaitis „Kovos keliais“ psl. 186 išaiškino: ,,Lenkiškoms prancūzų komisaro Petisne kombinacijoms reikėjo, kad atsirastų pakankamai svari lietuvių organizacija, kuri imtųsi jo projektus remti“. Todėl 1921 m. pabaigoje mes matome tą komisarą besirūpinantį sukurti Klaipėdos krašto Gaspadorystės partiją, kurion galėtų susitelkti lietuviai, kuriems, jo manymu, turėjo mažai rūpėti tautiški reikalai. Į steigiamąjį tos partijos susirinkimą, įvykusį 1922 sausio 19 d. Klaipėdoje buvo pakviesti keli vokiško kultūrbundo šalininkai Baldžius, Grigaitis, Vaškys, Pagalys ir dar bene 15 laukininkų, o iš Klaipėdos miesto – Simonaitis, Reišys, Šiušelis, Zviklys, Aukštuolaitis, Labutis iš Šilutės ir dar keli. Komisarui Petisne labiausiai rūpėjo, kad steigiamoji partija įsirašytų savo programon „freištato“ reikalavimą. Tačiau posėdžiui prasidėjus pasirodė, kad toli gražu ne visi susirinkusieji tam pritaria. Prasidėjo ilgi ir karšti debatai. Reišys, Šiušelis, Zviklys buvo griežtai priešingi „freištaatui“ ir reikalavo, kad partija pasisakytų už prisiglaudimą prie Lietuvos“.
Po beveik 9 val. posėdžiavimo dalyviai priėmė rezoliuciją, kuri buvo prieš freištaatą.
„Ūkio (Gaspadorystės) partija leido laikraštį, rengė mieste mitingus, laimėdama vis daugiau simpatijų prisiglaudimui prie Lietuvos.“
M. Vainorius savo pozicijai pagrįsti pateikia dar vieną J. Žiliaus laišką, kuris datuojamas 1922 m. sausio 24 d. Laiškas užbaigiamas „post scriptum: „Francai organizuoja lietuvišką partiją už Klaipėdos Krašto „Freistaatą”. Didžiausias jų agitatorius dabar p. Simonaitis. Stengiuosi tą partiją paardyti. Tikiuosi, pasiseks. Ir čia veikiu vien pažadėjimais. Reikia pinigų.”.
Deja, J. Žilius turėjo žinoti, kad ta komisaro Petisne numatyta partija 1922 m. sausio 19d. nutarė neremti freištaato. Kodėl praėjus penkioms dienoms po partijos įsteigimo J. Žilius nežinojo, kad Gaspadorių partija yra įkurta ir priėmė nutarimą būti lietuviška? Kam J. Žiliui paardyti lietuvišką partiją? Tai iš kur ta neigiama informacija apie E. Simonaitį? Kas ją pakišo?
Žinokime, kad sukilimo slaptuosiuose susitikimuose, kurie vyko tais pačiais 1922 m. J. Žilius dalyvaudavo kartu su E. Simonaičiu.
Informacinio karo, kuris vyksta ir šiandien, materialinės gerovės arba vokiečių tautininkų šalininkai bando nevykusiai remtis J. Žiliaus susirašinėjimu, kuris turi įrodyti, kad iniciatyva organizuoti sukilimą ėjo iš Didžiosios Lietuvos o lietuviškos pasaulėžiūros rėmėjai – J. Žiliaus laiškais bei ištraukomis iš J. Vanagaičio almanacho „Kovos keliais“, įrodančiais, kad E. Simonaičiui priklauso idėja ginklu iš prancūzų atsiimti Klaipėdos kraštą.
Liūdna, tačiau Klaipėdos miesto istorikai, pateikdami pritemtą prie savo absurdiškų teiginių istoriją, kviečia kariauti istorinį karą. Gėda.
Rubrikoje „Mums rašo“ skelbiamos skaitytojų nuomonės
Kodėl rašyti paistalus? Jonas Žilius atvyko į JAV gerokai prieš pasaulinį karą. Kitas dalykas, ar J. Žiliaus šeima nebus nuo Tilžės? Vis tik rašyti reiktų apie tai ką gerai žinai, o ne pasigraibaliojus vienur, kitur.
Mielas Martynai, pliuralizmas yra gerai. Bet sveiko proto filtras turėtų veikti prieš spausdinant tokius Didžialietuviškus paistalus… Jei kažkam atrodo kitaip – yra kanalizacijos kanalas, kurs vadinasi FB. Ten tegu ir reiškiasi pseudoistorikai ir pseudopatriotai.
Antraštės „gėdingas informacinis karas” yra per smarkus išsisreiškimas. Tačiau iš straipsnio sužinome įdomių faktų. Vien dėl jų rašinys yra vertingas, skelbtinas, už ką redaktoriui M. Vainoriui galima tik padėkoti.