Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2017-11-11 |
Vienas iš uostamiestyje šią savaitę vykusios konferencijos „Klaipėdos pilies atkūrimo perspektyvos“ pranešėjų – architektas, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas – yra įsitikinęs, kad šią pilį, kaip ir Vilniaus Aukštutinę ar Kauno, būtina atkurti pilna apimtimi.
Duodamas interviu „Atvirai Klaipėdai“ jis pasidalino savo mintimis ir apie uostamiestį, ir apie savo kūrybinį gyvenimą.
„Mano nuomone, Klaipėdos pilį būtinai reikia atkurti, ir kuo didesne apimtimi”, – sako Algirdas Kaušpėdas. Martyno Vainoriaus nuotr.
Per pastarąjį dešimtmetį atsirado terminas „atkurti“. Tai yra kur kas platesnė sąvoka už “atstatyti”, galbūt leidžianti daugiau interpretacijos ir geresnio atkuriamų objektų pritaikymo. Mano nuomone, Klaipėdos pilį būtinai reikia atkurti, ir kuo didesne apimtimi.
Pilis visuose miestuose yra tam tikra emocinė širdis, emocinis centras. Pilis asocijuojasi su piliečiais. Pilis buvo ta vieta, kur piliečiai gindavosi, susitelkdavo, priimdavo didžiausiu iššūkius, kaudavosi už savo išgyvenimą. Tai iš esmė yra šventa vieta. Tai ir mūsų savivertės šaltinis. Per pilį pilietiškumo samprata labai vaizdžiai ir paprastai suprantama.
Esu labai didelis Vilniaus Aukštutinės pilies atkurimo entuziastas, nes manau, kad dabartinė pilies situacija žlugdo ir visų vilniečių, ir visos Lietuvos savivertę. Juk tai visgi yra, arba tiksliau, turėtų būti visos Lietuvos savivertės karūna.
Tai tapatybę ribojantys argumentai, naudojami kai norima kažko nedaryti. Lygiai taip pat mes tada galėtume sakyti, kad Vilniaus barokas yra importinis, itališka architektūra, kurią įpiršo Lietuvos didikai, o mes, tikrieji lietuviai, visada gyvenome su vyžomis medinėse, rąstinėse trobelėse, tad medinė sodyba yra tikrasis gėris, o visa kita mums nepriimtina. Tai juk būtų kvailystė.
Kokia bebūtų sudėtinga vietos istorija, ją reikia priimti tokią, kokia ji buvo, ir sujungti tam tikrus istorinius segmentus į vientisą paveikslą, kad gautume logišką istorinį tęstinumą.
Kuo daugiau atkurtų istorinių paminklų, tuo daugiau istorinės savasties, istorinės integracijos kiekvieno sąmonėje – tuo autentiškesnė miesto ir miestiečių tapatybė.
Tai tipiškas populizmas, kai supriešinami du vienos visumos dalykai. Mes čia ne miesto ar Lietuvos biudžetą svarstome. Mes kalbame apie ateitį, apie tam tikras darnaus miesto vizijas. Miesto, kuriame atsiras vietos ir bažnyčiai, ir piliai. Vartotojiškas požiūris į miestą yra ribotas ir nepriimtinas. Viską reikia subalansuoti. Aišku, kad atkuriant paminklus juos būtina aktualizuoti, įveiksminti. Jei jie negyvens savo naujo, miesto bendruomenei reikalingo gyvenimo, jie bus tik juokingi butaforiniai nesusipratimai.
Puikus atkurto istorinio paminklo sėkmės istorijos pavyzdys – Valdovų rūmai. Dėl to, kad šis objektas yra labai stipriai aktualizuotas. Tūkstančiai turistų, nepaprastai įdomi muziejaus ekspozicija, šimtai kultūros renginių, įvairių konferencijų. Tai objektas, kuris, visų pirma yra labai reikalingas mums, lietuviams. Čia nepaprastai stipriai vystoma švietimo funkcija. Pavyzdžiui, jauni žmonės sužino ir labai vaizdžiai priima faktą, kad Lietuva buvo viena didžiausių Europos valstybių. Ir tai kelia jaunimo savivertę bei savigarbą.
Aš tikiu, kad ir Klaipėdos pilis bus aktualizuota, joje vyks intensyvus edukacinis, kultūrinis, pramoginis gyvenimas.
Vertinu teigiamai, jie turi savo charizmą, yra išskirtiniai, originalūs ir autentiški. Vilniui mažiau pasiekė su aukštybiniais pastatais. Jie neturi tokio išskirtinumo ir derėjimo su aplinka.
Aš linkiu Klaipėdai klestėjimo. O jis, manau, yra labai susijęs su uostu, kuriam reikia atlaikyti konkurencinius iššūkius. Tačiau akivaizdžiai matyti, kad egzistuoja tam tikras konfliktas tarp išskirtinių gamtos resursų ir uosto, kuris laukia dar didesnių investicijų bei postūmio aktyvesniam gyvenimui. Reikia tuos dalykus derinti, skuboti sprendimai čia nepriimtini, reikia viską gerai pasverti. Tačiau atskirų visuomenės dalių kategoriškumas, kad nieko nekeiskime, viskas gerai, kaip yra, irgi neperspektyvus. Čia reikalingas dialogas.
Iki šiol visada girdėdavau tik apie priešstatą Vilnius – Kaunas. Klaipėda ir Kaunas man tokio klausimo nebuvo.
Tačiau tikrai galima pasidžiaugti, kad kauniečiai pabudo ir visuomeninė organizacija „Vieningas Kaunas“ sugebėjo perimti vadovavimą miestui. Kas tai per organizacija aš puikiai žinau, nes esu jos narys. Ji vienija daug ir kultūros, ir verslo, ir mokslo Kauno bendruomenės. Iš čia atsirado tam tikras fenomenas, kad į Kauną atėjo dirbti miestą mylinčių žmonių komanda – ne tam, kad įgytų tam tikras socialines garantijas, turėtų darbo, ar postą, kaip dažnai buvo prieš tai, valdant konservatoriams, bet tam, kad iš tikrųjų padarytų miestą gyvenamu, patraukliu, už kurį nebūtų gėda.
Kaunas juk yra vienas iš labiausia nuo emigracijos nuketėjusių miestų, išvyko apie trečdalis gyventojų. Skaičiuojant ištuštėjusius butus, mes netgi pasiekėme vieną iš aukščiausių Lietuvoje kiekybinį rodiklį pagal vienam gyventojui tenkantį būsto plotą – kaip Skandinavijoje, nors Kaunui iki jos kokybės dar tolokai. Tai nekokybiškas sovietinis būsto paveldas, kurį reikia tvarkyti, atnaujinti.
Aš manau, kad Kaunas dabar yra geros vadybos pavyzdys, kur komandinis darbas įtraukia, įkvepia vis daugiau miesto bendruomenės azartiškai Kauną tvarkyti, keisti – kiekvienas savo vietoje, galimybių ribose judama į priekį. Tad visur – ir kultūros, ir švietimo, ir gydymo įstaigose vyksta pokyčiai.
Meras Visvaldas Matijošaitis su savo vadybininkų komanda padarė atidų savivaldybės įmonių auditą, privertė jas reformuotis, efektyvintis ir jos pradėjo dirbti pelningai, sėkmingai pildo savivaldybės biudžetą. Jis, kiek žinau, jau perteklinis. Tai irgi leidžia daryti didžiulius pokyčius, investuoti į miesto infrastruktūrą, ambicingus projektus.
Kaunas yra kelių universitetų miestas, bet jaunimas nepasilikdavo – išvažiuodavo arba į Vilnių, arba į užsienį. Vyksta didelis darbas ir su investuotojais, kad Kaune būtų kuriamos darbo vietos. Dar prieš kelis metus Kaune nebuvo A klasės biurų. Kokia rimta firma gali kurtis tokiame mieste? Šiandien, mano žiniomis, net 12 didžiulių biurų kompleksų dabar statoma Kaune. Ir tai sukurs gerai apmokamas darbo vietas.
Scenos nepasiilgstu, bet kūrybos tai taip. Šiuo metu kartu su muzikantu Viktoru Diawara sudarėme naują kūrybinį duetą. Mes jau įpusėjome kurdami naują diską ir iki Naujųjų tikimės padaryti visus demo įrašus, o tada jau įrašysime ir studijinę kokybę. Pavasarį turėtų išeiti labai įdomus diskas . Kaip jis vadinsis tegu, kol kas, lieka paslaptyje.
Taip, tekstų yra daug. Įvairiausių: apie meilę, gyvenimą, yra ir linksmų…
Taip, pasižadėjau sau išleisti knygą apie mano įmonės „JP Architektūra” didžiulį septynerių metų darbą – gyvenamąjį kompleksą Vilniuje „Antakalnio terasos“. Manau verta papasakoti apie šį sėkmingą darnios, tvarios architektūros, gyventojų bendruomenės sąveikos pavyzdį. Ją rengtume kartu su vokiečiu architektu Volkmar Nickol, kuris dalyvavo labai svarbioje pirmoje idėjų generavimo stadijoje. Tačiau reikia palaukti, kai bus kompleksas galutinai pastatytas. Jau pavasarį turėtų būti baigtas paskutinis jo etapas – „Ąžuolų terasos“. Norisi patyrinėti, kaip visas objektas funkcionuos. Išleisime solidų foto albumą su ekspertų, gyventojų, praeivių komentarais lietuvių ir anglų kalbomis. Planuojame, kad tai būtų tarptautinis leidinys, kad ir kitų šalių architektai galėtų pasinaudoti mūsų patirtimi.
O kalbant apie paskaitų ciklo knygą, tai muzikinė idėja, muzikinė kūryba dabar gajesnė. Švietėjiška veikla, kai kartas nuo karto jaunimui paruošiu pranešimus ir paskaitau, labai keičiasi ir sensta kartu su gyvenimu. Tai, kas turėjo vertės prieš dešimtį metų, dabar, jos, ko gero, nebeturi ir nėra ką čia publikuoti.
Aš tikrai džiaugiuosi, kad mes pasitinkame Lietuvos Respublikos 100-metį bręsdami, augdami, tvirtindami savo savimonę. Tikiuosi, kad tas pasitikėjimas savimi išaugs į tarpusavio pagarbą, ko kartais trūksta. O ta pagarba išaugs į tokį mielą gyvenimą kartu, bendrabūvio gėrį, kurio mes visi siekiame. Aukštos kokybės sugyvenimo. To ir palinkėčiau.
ALGIRDO KAUŠPĖDO MINTYS KONFERENCIJOS METU PRISTATANT PRANEŠIMĄ „VILNIAUS AUKŠTUTINĖS PILIES ATKŪRIMO KLAUSIMAI“
Patys gražiausi miestai Europoje yra tokie todėl, kad juos karūnuoja pilys. Zalcburgas, Bratislava, Edinburgas. O kas Vilniuje? Ką mes vainikuojame? Mūsų simbolis virš aukščiausio Lietuvos pagal statusą kalno – griuvėsiai? Tada griuvėsiai ir mūsų galvose, jiems mes meldžiamės.
Tikiu, kad ir kauniečiai vieną dieną atkurs pilį, kokia ji buvo. Geras pavyzdys yra Medininkai, kur akivaizdu, kas atstatyta, kas autentiška. Trakai – chrestomatinis pavyzdys, kai iš griuvėsių atkurta pilis dabar patenka į 10-tuką gražiausių Europos gotikinių pilių. Per II pasaulinį karą buvo sugriauta 80 procentų Marienburgo pilies, o dabar ji vienas lankomiausių Lenkijos turistinių objektų.
Pažįstu ne vieną žmogų, kuris buvo kategoriškas Valdovų rūmų atstatymo priešininkas. Pavyzdžiui, Gitanas Nausėda dabar nuoširdžiai pripažįsta klydęs. Tik ar mes įkvepiame žmones, kad jie patys to norėtų. Turi būti savotiškas visuomenės užsakymas – atstatykite pilį.
Keistas požiūris: „Tačiau Klaipėdos pilis – vokiška. Kam lietuviams dabar ją atkurti?”
Pilis mūsų, vokiška ar prūsiška. Gal ji nelabai lietuviška, kaip ir mes, nesame visai lietuviai. Mes, vietiniai, nė nenorėjome būti užgrobti Lietuvos, šito reiktų nepamiršti. Lietuviškas identitetas mūsų? Ar primestas, kaip kartais sakoma, okupantų. Taip, kad atsargiau su tuo kas mūsų ar ne mūsų.