Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-09-14 |
Rengiantis 1923 m. karinei akcijai Klaipėdos krašte ir siekiant savo pusėn patraukti kuo daugiau vietos gyventojų, Lietuvos valdžia skyrė nemažai pinigų vietinei spaudai. Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomi dokumentai rodo, kad tokia tendencija tęsėsi ir po lemtingųjų tų metų sausio įvykių.
1923-ųjų rugsėjo 9 d. laišku į premjerą Ernestą Galvanauską kreipėsi Vasario 16-osios akto signataras, diplomatas Jurgis Šaulys ir išdėstė, kaip jam sekasi Klaipėdos krašte kurti prolietuvišką spaudą.
,,Prirengiamieji darbai, reikalingi laikraščiams leisti, jau yra mano baigiami. Žmonės, reikalingi redakcijoms, išėmus vieną, du žemesnio personalo, jau yra taip pat surasti“, – informavo J. Šaulys.
Jis taip pat išdėstė, kad prieš keturias dienas perėmė laikraštį ,,Prūsų Lietuvių balsas“. Pastarasis 1919-aisiais buvo pradėtas leisti Prūsų lietuvininkų susivienijimo iniciatyva Tilžėje ir buvo spausdinamas triskart per savaitę, nuo 1920 m. tapo dienraščiu. Tais metais jo leidyba buvo perkelta į Klaipėdą.
J. Šaulys premjerą informavo, kad ,,Prūsų lietuvių balsą“ kol kas ir toliau ketina leisti kasdien, bet tik kol startuos ,,Klaipėdos žinios“ – tada vėl planuota sugrįžti prie trijų kartų per savaitę.
,,Mano didžiausiu troškimu būtų pradėti kuo greičiausiai leisti ,,Memel-Zeitung“, bet, kaip jau vakar esu Tamstai pranešęs, tekniškai negalima to padaryti, kol nenupirkta reikalingiausių mašinų. Tasai pirkimas reikėtų todėl kiek galima pagreitinti. Kas nuo manęs pareina, aš darau visa, kad visa redakcijos ir administracijos inžinerija įsidirbtų dar prieš pradedant eiti laikraščiams, kad jau pradėję darbą, nebeturėtume jokių kliudymų“, – rašė J. Šiaulys.
Diplomatas taip pat dėstė, jog vienas svarbiausių jo rūpesčių buvo suorganizuoti ,,kiek galima tobuliausią ir pilniausią laikraščių aptarnavimą žiniomis, kas juk ir yra svarbiausias dienraščių uždavinys“. Spaudos kūrėjas aiškino, kad be ,,Reuters“ agentūros, radijo pranešimų dar reikėjo užsitikrinti naujausių politinių žinių ir ,,biržos kursų pranešimų“ iš Berlyno ir Dancigo (dabar – Gdanskas). Dėl to tuo metu jau buvo daromi ,,bandomieji pasikalbėjimai“ su šiais miestais, kad būtų išdirbtas tokių žinių gavimo mechanizmas ir paaiškėtų, kiek tai kainuos.
J. Šaulys taip pat teiravosi premjero pozicijos dėl laikraščių bendradarbiavimo su vokiškąja Volfo agentūra. Pastaroji esą norėjo ir toliau teikti vietos laikraščiams žinias telefonu, bet vėliau nusileido ir pasiūlė žinias teikti tik paštu iš Karaliaučiaus.
,,Jei ,,aptarnavimas paštu“ būtų ne telegrafu, o laiškais, tai prieš tai juk negalima būtų nieko, man rodosi, turėti, kaip prieš kiekvieną laikraščio aptarnavimą korespondencijomis. Toks nusileidimas iš Volfo pusės būtų, man rodos, visai priimtinas“, – aiškino J. Šaulys.
Savo laiške jis aprašė ir „Memelgau-Zeitung“ situaciją, nors, kaip pats pripažino, tai, pagal susitarimą su premjeru, nepriklausė tiesioginei jo kompetencijai. Pastarais laikraštis buvo skirtas ūkininkams, prekybininkams ir amatininkams, ėjo Šilutėje nuo 1922 m. Iš pradžių buvo savaitraštis, vėliau – mėnraštis. Jį leido Friedricho Wilhelmo Sieberto įpėdiniai, kol 1923 m. sausį laikraštį su spaustuve Lietuvos vyriausybės lėšomis nupirko Martynas Jankus.
„Šis leidinys tapo svarbia lietuvių propagandos ir informacinio karo už atskirtosios Mažosios Lietuvos dalies – Klaipėdos krašto – likimą priemone“, – straipsnyje „Martyno Jankaus leidybinė veikla ir vaidmuo kultūriniame ir politiniame sąjūdyje“ rašo Domas Kaunas.
J. Šaulys informavo, kad pas jį jau ne kartą lankėsi Albertas Bruoželis, vadovavęs šiam laikraščiui ir skundėsi sunkia finansine padėtimi.
„Ypač, žiemai ateinant, neturi jie kuo apmokėti anglių ir popieros. Aš vis išlydėdavau tą poną aiškindamas negalįs nieko jam padėti ir kreipdamas jį į kitas instancijas. Neseniai tuo pat reikalu buvo pas mane p. Žilius, kuris rimtai kreipė domėn į tą laikraštį“, – rašė J. Šaulys ir priminė, kad šį klausimą jau buvo pristatęs Vyriausybei ir tuomet „visų buvo sutikta, kad tolesnis to laikraščio ėjimas, atsižvelgiant į visas esamas aplinkybes, kol kas yra pageidaujamas“.
Anot J. Šaulio, „Memelgau-Zeitung“ nuostoliai tuo metu buvo nedideli, per metus sudarė apie 12 000 litų, bet nesuradus lėšų jam padengti, leidyba turės būti sustabdyta, o tai būtų nepageidaujama, nes „Šilutės heimatbundininkų „Memellandische Rundschau“ pasiliktų be konkurento“.
Tam atvejui jei Vyriausybė nenorėtų skirti lėšų šiam tikslui, „kaip numatoma“, J. Šaulys pasiūlė savo ir buvusio Lietuvos atstovo Klaipėdos krašte Jono Žiliaus sugalvotą planą.
„Paprastas ir atviras jo šelpimas iš valstybės lėšų nebūtų rekomenduotinas. Tuo tikslu, kad žinojom tikrą dalykų stovį ir kad padidinus spaustuvės produktingumą (galima būtų gauti jai daugiau uždarbio akcidentiniais darbais), reikėtų sudaryti tam tikrą tam laikraščiui leisti konsorcijumą, kuriam, sakykime nuo musų pusės kontrolei ir priežiūrai įeitų p. Žilius“, – rašė J. Šaulys ir siūlė paramą laikraščiui iš jo valdomo biudžeto, kuriame vėluojant su leidyba buvo „pasidariusios šiokios tokios ekonomijos“, skirti būtent per J. Žilių.
Kartu jis vylėsi, kad „toliau geriau laikraštį ir spaustuvę prižiūrint“ sumažėtų patiriami nuostoliai. Be to tokia subsidija, J. Šaulio nuomone, turėjo būti išmokama „dalimis pagal tikrą reikalą, kurį patikrintų p. Žilius, esąs iš mūsų pusės konsorcijume“.
Anot šio laiško ranka buvo padarytas įrašas, kad su juo turi susipažinti Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Bronius Kazys Balutis, o pastarasis pažymėjo, kad laiškas turi keliauti „sl. bylon“.
Rugsėjo 25-ąją Ministrų kabineto reikalų vedėjas Bronius Edmundas Dailidė slaptu raštu Užsienio reikalų ministeriją informavo, kad Vyriausybė rugsėjo mėn. 14 d. patvirtino „Klaipėdos krašto spaudos etatus ir sąmatą Dr. Šaulio redakcijoje su Patikrinimo Komisijos pataisomis“. Iki 1923 metų galo buvo skirtas kreditas iki 120 000 litų.
Skirtos sumos dydį galima įsivaizduoti palyginus, pavyzdžiui, su 1923-aisiais Krašto apsaugos ministerijos laisvais saugomiems etatiniams darbuotojams nustatytomis algomis. Priklausomai nuo kategorijos (jų buvo 7-ios) mėnesinė alga siekė nuo 80 iki 150 litų.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Parašykite komentarą