Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-07-29 |
Rugpjūčio 1 dieną muziejininkas, visuomenės veikėjas Dionyzas Varkalis(1934–2022) bus iškilmingai paskelbtas Klaipėdos miesto garbės piliečiu.
14 val. vyks Dionyzo Varkalio atminimo lentos ant Kalvystės muziejaus fasado (Šaltkalvių g. 2, Klaipėda) atidengimo iškilmės.
Renginyje dalyvaus šviesios atminties Dionyzo Varkalio giminės, bendražygiai ir bičiuliai. Sveikinimo žodį tars Klaipėdos miesto meras Arvydas Vaitkus ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys. Prisiminimais dalinsis Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas Petras Bekėža, architektė Laima Šliogerienė, Klaipėdos miesto I-osios tarybos pirmininkas Vytautas Čepas, atminimo lentos kūrėjas architektas Adomas Skiezgelas.
Renginio šventinę atmosferą kurs smuikininkė Lina Marija Songailė ir senjorų choras „Klaipėda“. Renginį moderuos Dionyzo Varkalio įkurtos Lietuvos piliečių sąjungos vadovas Benas Volodzka.
D. Varkalio gyvenimas nuo jaunystės buvo susijęs su jūros pasauliu. Po karo atsikėlęs į sugriautą Klaipėdą, 1950–1954 m. dirbo Žvejybos laivyno mechaninėse dirbtuvėse šaltkalviu. 1954–1956 m. mokėsi Klaipėdos jūrininkų rengimo mokykloje, ten įgijo mechaniko profesiją, todėl jau 1956–1958 m. dirbo mechaniku žvejybos laivuose, o nuo 1958 iki 1966 m. buvo paaukštintas iki vyr. mechaniko pareigų ir perkeltas į Šventosios uostą dirbti žemkasės komandoru. 1964–1969 m. mechaniko karjerą tęsė žvejų kolūkio „Baltija“ laivuose.
D. Varkalio iniciatyva 1989 m. sukviesti aktyviausi Lietuvos jūrininkai priėmė sprendimą atkurti Lietuvos jūrininkų sąjungą (LJS). Visą gyvenimą D. Varkalis aktyviai dirbo, kad būtų išsaugotas valstybinis Lietuvos laivynas, kėlė klausimus dėl jūrinės valstybės stiprinimo, kovojo už jūrinio paveldo išsaugojimą. Už nuopelnus D. Varkaliui suteiktas LJS Garbės nario vardas ir Jūrų transporto darbuotojo garbės ženklas.
D. Varkalis muziejininko pašaukimą paliudijo visu savo gyvenimu. Rinko Klaipėdos krašto kultūros istorijos artefaktus, kaupė vertingas kolekcijas. 2016 m. buvo apdovanotas Lietuvos metų muziejininko titulu.
Didžiąją gyvenimo dalį atidavė Kalvystės muziejaus įkūrimui ir kalvystės amato puoselėjimui. Kai senamiesčio apleistame pastate aptiko XIX a. pabaigos Gustavo Kackės kalvę su autentiškais meistro darbo įrankiais, jam kilo mintis įkurti čia Kalvystės muziejų. Idėją palaikė tuometinis Klaipėdos m. vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys. Po pastato rekonstrukcijos Kalvystės muziejus duris atvėrė 1992 m.
D. Varkalio fonde (MLIM) saugoma Mažosios Lietuvos istorinį paveldą atskleidžianti medžiaga: dokumentai, fotografijos iš Lietuvos pokario gyvenimo ir rezistencijos judėjimo laikotarpio.
Laikrodžių muziejaus kolekcijoje yra 13 iš D. Varkalio įsigytų laikrodžių. Laikrodžiai datuojami XX a. pr., pagaminti Vokietijos, Prancūzijos ir Šveicarijos laikrodžių firmose.
Prano Domšaičio galerijoje D. Varkalio kolekcija buvo eksponuota ilgalaikėse parodose. Tai Klaipėdos krašto gyventojų buities (keramikos, metalo dirbiniai), faleristikos, bonistikos pavyzdžiai, atvirukai su Klaipėdos miesto ir krašto vaizdais.
Dionyzas buvo aktyvus bendrakultūrinių klasikinių vertybių gynėjas – šeima, valstybė, nacionalinis interesas. Dalyvavo 1987 m. įsteigto Kultūros fondo Klaipėdos skyriaus veikloje. Vienas pirmųjų prisijungė prie Sąjūdžio Klaipėdos iniciatyvinės grupės, buvo Lietuvos sąjūdžio seimo nariu. Jo tikslas buvo sustiprinti masinio lietuvių tautinio pabudimo Klaipėdoje nuotaikas ir sulietuvinti miestą. 1990 m. D. Varkalis tapo pirmosios kadencijos Klaipėdos miesto tarybos deputatu.
1998 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Lietuvos piliečių sąjungą. Jo nuolatiniame akiratyje būdavo jaunimas, todėl buvo įkurtas Lietuvos piliečių sąjungos Jaunimo skyrius, pradėta organizuoti Jaunimo eisena su deglais Klaipėdos krašto sukilimo proga sausio 15 d., išsaugoti jūrinio paveldo objektai – Locmanų namas, Uosto valdybos pastatas.
2006 m. Dionyzui Varkaliui už ypatingus nuopelnus valstybei buvo įteiktas Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis. Po mirties 2024 m. suteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas.
Dėl Dionyzo Varkalio atminimo įamžinimo porą metų darbavosi koordinacinė darbo grupė, kurią sudarė Benas Volodzka, Augustinas Bernotas, Laima Šliogerienė, Dalia Žukienė, Jonas Genys, Petras Bekėža, Sondra Simanaitienė, Povilas Monius.
INFORMACIJA
D. Varkalis gimė 1934 m. liepos 20 d. išnykusiame Pagermontės kaime Telšių apskrityje keturių vaikų šeimoje. Jaunystė prabėgo Klaipėdos uoste ir jūrinėje aplinkoje, dirbant laivuose vyresniojo laivo mechaniku. Šventojoje susipažino su Kristina Laimute Šimkute, jiedu susituokė ir susilaukė dukros Gailės (nuotr. 1967 m.). Anūkas Augustinas Bernotas šiandien tęsia savo senelio idėjinę veiklą.
Dar jaunystėje Dionyzą įkvėpė nykstantis Prūsų Lietuvos kultūrinis palikimas. Kilo noras ne tik restauruoti, bet ir pačiam kurti. 1972 m. baigė dailės mokyklą, pirmuosius savo darbus iš gintaro eksponavo Palangos gintaro muziejuje. 1978 m. surengė parodą pirklio J. Simpsono rūmuose ir tapo vienu iš keturių Laikrodžių muziejaus įkūrėjų.
Daug jėgų D. Varkalis atidavė naikinamų Klaipėdos krašto senųjų kapinių gelbėjimo darbams. Ieškodamas vietos sukauptiems kapinių kryžiams ir tvorelėms saugoti, apleistame senamiesčio name aptiko XIX a. kalvę. Čia 1992 m. įkūrė Kalvystės muziejų (MLIM), kuriame dirbo iki gyvenimo pabaigos.
1988 m. įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą Klaipėdoje. Sąjūdžio idėjoms liko ištikimas iki gyvenimo pabaigos. Mirė 2022 m. liepos 5 d. Klaipėdoje, palaidotas Lėbartų kapinėse.
norėčiau pasakyti – tu esi nepaprastai protingas,išsilavinęs vyras. (baigęs yra profesinę mokyklą). Ačiū tau už tavo drąsius poelgius, reikšmingus darbus ne tik mūsų Klaipėdai, bet ir Lietuvai.
D.Varkalio yra išskirtinė veikla nuo pat Sąjūdžio, pasipriešinimo Nepriklausomybės atgavimo stabdytojams pradžios (1989 m.).
Puikus straipsnis, kuriame ,įvardijami Dionyzo darbai apie kuriuos tikrai daug kas nežinojo. Ačiū straipsnio autorei Sondrai S Būtinai dalyvausiu Atminimo lentos D.V pakabinimo ceremonijoje, bei Garbės piliečio vardo jam suteikimo renginyje. Gaila, kad jis įvertintas tik po mirties? Gal kas žinote, kodėl?